“Trūlis” – kartais reddit’e ar Facebook’e pamatau tokius komentarus kaip “kiek čia dar šitie seni kledarai važinės” ir “jau laikas visus šituos troleibusus sukrauti į savartyną”…
Man asmeniškai seni troleibusai žiauriai patinka… jaučiuosi prie jų tarsi prisirišęs.
Pamenu, kaip tėvukas pirmus kartus su manim važiuodavo jais, kai pakeičiau mokyklą. Kaip su draugais sėsdavom į bet kokį trūliką ir važiuodavom iki paskutinės stotelės, kaip girti žvengdavom susėdę gale ir kiti keleiviai pykdavo, liepdavo mums ramintis… Tas keistas jausmas, kuris apima, kai pirmą kartą gauni pasivažinėti juo vienas, visiems kitiems keleiviams išlipus. Galėtų kas nors turbūt knygą parašyti apie visus dalykus, kurie nutinka trūluose.
Pamenu, kai žiemą grįžau iš kelionės į Tenerifę. Vilnius niekada neatrodė labiau niūrus ir pilkas nei tada. Tas kontrastas tarp spalvotos Ispanijos namukų ir mūsų blokų buvo visą apimantis… Lynojant stotelėje atvažiavo du troleibusai. Įsėdau į antrąjį ir prisėdau priekyje. Kelias minutes tiesiog negalėjau nustoti spoksoti į priešais važiuojančio trūlo galą. Rūdys, dėmės, pabraižymai, besilupantys dažai. Atrodė, kad ant jo nėra nė vienos sveikos detalės. Ir kiekvienas netobulas milimetras man pasakoja visas tas istorijas.
Kaifas. Net dabar šypsausi.
—
P.S.
Jei kada norėjote įsigyti mano darbų, dabar “Trūlį” bei daugybę kitų su Vilniumi kurtų fotomanipuliacijų galite įsigyti spausdintų ant drobės puslapyje Jegele.lt!
Didelis ačiū jiems už šiltą priėmimą 💙
Nuorodos mano profilyje.
1 Comment
“Trūlis” – kartais reddit’e ar Facebook’e pamatau tokius komentarus kaip “kiek čia dar šitie seni kledarai važinės” ir “jau laikas visus šituos troleibusus sukrauti į savartyną”…
Man asmeniškai seni troleibusai žiauriai patinka… jaučiuosi prie jų tarsi prisirišęs.
Pamenu, kaip tėvukas pirmus kartus su manim važiuodavo jais, kai pakeičiau mokyklą. Kaip su draugais sėsdavom į bet kokį trūliką ir važiuodavom iki paskutinės stotelės, kaip girti žvengdavom susėdę gale ir kiti keleiviai pykdavo, liepdavo mums ramintis… Tas keistas jausmas, kuris apima, kai pirmą kartą gauni pasivažinėti juo vienas, visiems kitiems keleiviams išlipus. Galėtų kas nors turbūt knygą parašyti apie visus dalykus, kurie nutinka trūluose.
Pamenu, kai žiemą grįžau iš kelionės į Tenerifę. Vilnius niekada neatrodė labiau niūrus ir pilkas nei tada. Tas kontrastas tarp spalvotos Ispanijos namukų ir mūsų blokų buvo visą apimantis… Lynojant stotelėje atvažiavo du troleibusai. Įsėdau į antrąjį ir prisėdau priekyje. Kelias minutes tiesiog negalėjau nustoti spoksoti į priešais važiuojančio trūlo galą. Rūdys, dėmės, pabraižymai, besilupantys dažai. Atrodė, kad ant jo nėra nė vienos sveikos detalės. Ir kiekvienas netobulas milimetras man pasakoja visas tas istorijas.
Kaifas. Net dabar šypsausi.
—
P.S.
Jei kada norėjote įsigyti mano darbų, dabar “Trūlį” bei daugybę kitų su Vilniumi kurtų fotomanipuliacijų galite įsigyti spausdintų ant drobės puslapyje Jegele.lt!
Didelis ačiū jiems už šiltą priėmimą 💙
Nuorodos mano profilyje.
@Poul.with.an.o Instagrame 😊